Būna, laikas snaudžia. Juk matei apsnigtą mišką, kuriame kiekvienas neatsargus žingsnis, garsas gali sutrikdyti snaudžiančio laiko rimtį ir ramybę – balti snieginiai mezginiai tokie purūs, kad negali atsispirti nuostabiam žavesiui. Jauti, kad net tavo mintys visiškai nurimsta, apsunksta, jos nebegali suktis įprastai greitu kasdienybės ritmu – grožiesi snaudžiančio laiko dvasia ir suvoki jo trapų stebuklą.
Adventas – tinkamiausias metas, kad patikėtume galį nusimesti senųjų metų naštą, išsižadėti paklydimų, tai tarsi kvietimas sustoti, kad apsidairytume, ar šalia mūsų nėra pamirštų ir nelaimingų. Mes esame geranoriški, galbūt kažkam labai reikalingi. „Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą“, – taip sakė poetas Vytautas Mačernis. Pasaulis bus šviesesnis, jeigu sužydėsime gerumu.
